Košmaras prie slenksčio: Kaip aš išmokiau šunį pasitikti svečius be isterijos ir dantų.

Ar jums pažįstamas šis vaizdas? Skambutis į duris. Jūsų širdis nusirita į kulnus, nes žinote: tuoj prasidės tai.

Mano mylimas šuo, kuris prieš minutę ramiai pūtė į ūsą ant sofos, pavirsta tikra furija. Kailis pasišiaušęs, lojimas toks, kad dreba stiklai, ir įnirtingi bandymai pulti duris. O jei svečias išdrįsta užeiti – į darbą paleidžiami dantys. Man buvo gėda. Man buvo baisu. Nustojau kviesti draugus į svečius, o kurjeriai palikdavo picą prie lifto, kad tik nesusitiktų su mano „monstru“.

Anksčiau man patardavo: „Parodyk, kas čia vadas! Prispausk prie žemės! Rėk garsiau!“. Bet tai neveikė. Šuo darydavosi tik nervingesnis.

Viskas pasikeitė, kai supratau vieną paprastą dalyką: mano šuo nėra piktas ir jis nedominuoja. Jam tiesiog baisu. Jis mano, kad įeinantis žmogus – tai grėsmė ištekliams ir saugumui, todėl bando jį išvyti vieninteliu jam prieinamu būdu.

Štai išsami instrukcija, kaip mes su tuo susitvarkėme, naudodami tik humanišką požiūrį (be skausmo ir baimės).

1 žingsnis: Pripažinti problemą ir užtikrinti saugumą

Pirmas dalykas, kurį padariau – nustojau tikėtis „o gal šįkart nieko nebus“. Jei šuo jau yra kandęs (net jei tik grybštelėjo už kelnių), rizikuoti negalima.

 * Antsnukis – tai draugas. Sugaišome dvi savaites, kol pripratinome šunį prie lengvo plastikinio antsnukio. Tai darėme žaisdami ir duodami paštetą, kurį jis laižydavo tiesiai per groteles. Dabar antsnukis jam reiškia: „O, dabar bus kažkas skanaus“.

 * Pavadėlis privalomas. Tuo metu, kai ateina svečiai, šuo visada prisegtas. Tai mano kontrolė ir jo ramybė (aš valdau situaciją).

2 žingsnis: Darbas su garsu (Nujautrinimas)

Supratau, kad šuo „sprogsta“ ne pamatęs žmogų, o daug anksčiau – išgirdęs domofoną ar beldimą. Dirgiklis smegenyse suveikia akimirksniu.

Ką mes darėme:

 * Įrašiau mūsų durų skambučio garsą į telefoną.

 * Leisdavau jį minimaliu garsumu, kai šuo buvo atsipalaidavęs.

 * Garsas = Skanėstas. Pasigirsta skambutis – šuo iškart gauna super skanėstą (vištienos, sūrio).

 * Nėra garso – nėra maisto.

Per savaitę pasiekėme tai, kad pasigirdus tikram durų skambučiui šuo nebebėgo loti, o atsisuko į mane klausdamas: „Mama, skambino! Kur mano vištiena?“.

3 žingsnis: Susitikimo protokolas „Maisto lietus“

Atsakingiausias momentas – svečio įėjimas. Anksčiau rėkdavau „Fu! Negalima!“, ką šuo suprasdavo kaip: „Šeimininkė irgi rėkia, vadinasi, situacija tikrai pavojinga, reikia pulti aktyviau!“.

Dabar turime naują scenarijų:

 * Pasiruošimas: Svečias paskambina (aš žinau, kad jis ateis). Šuo jau su antsnukiu ir prisegtas.

 * Atstumas: Aš neinu su šunimi atidaryti durų. Pavadėlį pririšu prie patikimos atramos arba laikau taip, kad šuo nepasiektų įėjimo, bet jį matytų.

 * Instruktažas svečiui: Tai kritiškai svarbu! Iš anksto paprašau svečių visiškai ignoruoti šunį.

   * Nežiūrėti į akis (tai iššūkis).

   * Nekalbėti su juo.

   * Netiesti rankų „paglostyti“.

   * Svečiui šuo neegzistuoja.

 * Emocijos pakeitimas: Vos tik durys atsidaro ir įeina žmogus, aš pradedu mėtyti ant žemės saujas smulkių skanėstų. Tiesiai šuniui po nosimi, bet toliau nuo svečio.

> Kodėl tai veikia? Šuo negali vienu metu ėsti ir jausti panišką baimę. Uostymas ir kramtymas įjungia parasimpatinę nervų sistemą (raminimąsi). Mes keičiame asociaciją: „Svečias = Pavojus“ į „Svečias = Dešrelių lietus“.

> 

4 žingsnis: Saugumo vieta

Jei šuo vis tiek per daug susijaudinęs ir negali ėsti, aš jo nebaru. Tiesiog padidinu atstumą (nuvedu į kitą kambarį).

Lygiagrečiai tobulinome komandą „Į vietą“. Tai ne kalėjimas, tai bunkeris. Ten visada guli ilgai graužiami skanėstai (džiovintos gyslos, „Kong“ žaislas su paštetu). Jei svečias bijo arba šuo negali nusiraminti, jis keliauja „Į vietą“ graužti kaulo. Jam ten gera ir niekas jo ten neliečia.

Rezultatai

Praėjo mėnuo. Ar mano šuo tapo idealus ir myli visus žmones? Ne. Jis vis dar atsargus. Bet:

 * Jis nustojo isteriškai loti išgirdęs skambutį.

 * Jis nepuola prie kojų, o akimis ieško manęs.

 * Jis sugeba ramiai gulėti savo vietoje, kai pas mus yra svečių.

Mes grąžinome į namus ramybę, nė karto nesudavę šuniui.

Atminkite: Baimės agresija gydoma nuspėjamumu ir saugumu, o ne jėga. Būkite kantrūs, ir jūsų „monstras“ vėl taps mielu šunimi.

Ar norite, kad parengčiau jums kontrolinį sąrašą „Instrukcija svečiams“, kurį galėtumėte atsispausdinti arba nusiųsti draugams prieš vizitą, kad jie žinotų, kaip elgtis su jūsų šunimi?

Susisiekite!  Info@kamok.lt