Plaktukas, perforatorius ir pirmasis bučinys
2002 metais beveik visą dieną daužiau gelžbetonines lubas plaktuku ir kaltu.
Tada dar nežinojau, kad ta absurdiška skylė nuves mane į vestuves, kuriose pirmą kartą pabučiuosiu būsimą žmoną.
Istorija komikse
Visa istorija
Man buvo septyniolika arba aštuoniolika metų. Tekėjo vyresnioji Renatos sesuo. Mes su Renata turėjome dalyvauti vestuvių palydoje pagal vietos lenkišką paprotį.
Į vestuves, žinoma, norėjau. Tačiau reikėjo pinigų: nusipirkti tinkamus drabužius ir padovanoti normalią dovaną.
Mano būsimoji uošvė tuo metu jau daug metų dirbo dažytoja. Ji buvo mačiusi, kad darbo nebijau: atvažiuodavau pas juos į Grigiškes, padėdavau prie seno medinio namo, darže, mėgindavau glaistyti ir dažyti.
Vieną dieną ji paklausė:
– Nori užsidirbti vestuvėms, kostiumui ir dovanai?
Žinoma, norėjau.
Taip prasidėjo mano pirmasis tikras darbas.
Viename objekte man liepė gelžbetoninėse lubose išmušti apvalią skylę halogeniniam šviestuvui.
Įrankiai buvo rimti: plaktukas ir kaltas.
Nei grąžto, nei perforatoriaus.
Buvau jaunas, stengiausi ir dar nemokėjau užduoti tinkamų klausimų. Jeigu davė užduotį, vadinasi, ją reikia atlikti kuo geriau.
Ir aš daužiau.
Iš pradžių energingai.
Vėliau – jau nebe taip energingai.
Galiausiai – tiesiog iš principo.
Praėjo beveik visa diena. Lubos laikėsi tvirtai.
Žmogus, su kuriuo buvau išsiųstas dirbti, beveik manimi neužsiėmė. Dienos pabaigoje jis iš kitų statybininkų pasiskolino perforatorių ir per kelias minutes padarė skylę, prie kurios aš vargau visą dieną.
Stovėjau su plaktuku ir kaltu rankose ir žiūrėjau į paruoštą angą.
Turbūt tada pirmą kartą supratau: kartais žmogus dirba lėtai ne todėl, kad yra tingus ar nesugebantis. Gal jam tiesiog davė plaktuką ten, kur reikėjo perforatoriaus.
Už darbą man sumokėjo. Tikslios sumos jau nepamenu. Tai buvo paprasti nepatyrusio pagalbinio darbininko pinigai.
Tačiau man jie buvo ypatingi.
Pirmą kartą užsidirbau pats. Ne paprašiau. Ne gavau dovanų. Padariau darbą – ir už jį gavau pinigų.
Po to buvo kiti objektai. Dirbau visą vasarą, tarp jų ir šiltinau stogus. Dariau viską, ką man pavesdavo, ir stengiausi padaryti kokybiškai. Po truputį susitaupiau reikiamą sumą.
Į vestuves atėjau su kostiumu ir dovana. Mes ėjome kartu su Renata, tačiau iš jos pinigų neėmiau. Dovaną nuo mūsų abiejų apmokėjau pats.
Vėliau man net pasakė, kad vienam žmogui padovanojau per daug.
Man taip neatrodė. Tai buvo pirmieji mano paties uždirbti pinigai, ir norėjau juos išleisti žmonėms, kurie man buvo svarbūs.
Vestuvės buvo didelės – susirinko apie aštuoniasdešimt žmonių. Tris dienas šventėme, šokome ir laikėmės lenkiškų vestuvių papročių.
Būtent tose vestuvėse mes su Renata pirmą kartą pasibučiavome.
Ji man jau tada labai patiko. Turbūt jau buvau įsimylėjęs. Tačiau abu buvome jauni, drovūs ir nelabai supratome, kaip teisingai pradėti santykius.
Po vestuvių pora tapome ne iš karto. Viskas vyko lėtai, nedrąsiai ir šiek tiek kreivai – kaip dažnai nutinka, kai žmonės pirmą kartą rimtai įsimyli.
O 2005 metais mes susituokėme.
Vadinasi, visą tą vasarą dirbau dėl kostiumo ir vestuvių dovanos.
Tačiau uždirbau gerokai daugiau: pirmuosius savo pinigus, pasitikėjimą savo rankomis ir pirmąjį bučinį su būsima žmona.
Vadinasi, tas lubas daužiau ne veltui.
Tikra istorija pagal Dmitrijaus prisiminimus. Kai kurie trumpi dialogai atkurti pagal autoriaus prisiminimus. Tikslus pirmojo uždarbio dydis ir pirmojo objekto adresas neišliko atmintyje.