Kas turi sutvarkyti remonto šiukšles: dažytojas ar užsakovas?

Kai visi palieka po truputį

Ateina durų meistras — įdeda duris, dėžę palieka. Ateina santechnikas — sumontuoja vamzdžius, pakuotes palieka. Ateina baldų meistrai — pastato baldus, kartonus palieka. Ateina langų meistrai — sudeda langus, senas dalis palieka.

O tada ateina dažytojai. Ir staiga visi galvoja, kad dažytojas turi ne tik nudažyti sienas, bet ir sutvarkyti visą objektą po visų kitų. Nes jis paskutinis. Vadinasi, jis ir atsakingas. Logiška? Nelabai.

Mokslas tai paaiškina: atsakomybės difuzija

Psichologai šį reiškinį vadina atsakomybės difuzija (angl. diffusion of responsibility). Tai gerai ištirtas socialinis fenomenas: kuo daugiau žmonių dalyvauja situacijoje, tuo mažiau kiekvienas iš jų jaučiasi asmeniškai atsakingas už bendrą rezultatą.

Klasikinis eksperimentas: 1968 m. psichologai Johnas Darley ir Bibb Latane parodė, kad žmonės daug rečiau padeda nelaimės atveju, kai šalia yra daug kitų stebėtojų — kiekvienas mano, kad kažkas kitas jau pasirūpins. Remonto objekte veikia tas pats mechanizmas: kiekvienas meistras mano, kad šiukšles sutvarkys kitas. Rezultatas? Paskutinis — dažytojas — gauna pilną mikroautobusą svetimų likučių.

Remonto šiukšlės pačios neišnyksta

Kiekviename objekte ši istorija kartojasi iš naujo. Viena dėžė. Keli maišai. Pora lentų. Senas šviestuvas. Vamzdžio atraižos. Kartonas nuo baldų. Plėvelė nuo durų. Senos plytelės. Kiekvienas meistras palieka truputį. Po savaitės tas truputį atrodo kaip pusė mikroautobuso.

Tada visi žiūri į dažytoją. Nes jis dar objekte. Nes jis paskutinis. Nes jis turi mašiną. Nes nu tai gal jūs išvešit?

Šiukšlių išvežimas irgi kainuoja

Kartais žmonėms atrodo, kad išvežti statybines šiukšles — tai tiesiog įmesti į mašiną ir nuvežti. Bet realybėje tai reiškia: surinkti ir sunešti šiukšles iš buto, pakrauti į mašiną, nuvežti į tinkamą atliekų priėmimo vietą, sumokėti už priėmimą arba konteinerį, sugaišti laiką ir kartais važiuoti kelis kartus, išvalyti mašiną po to.

Ir čia ne viena dėžutė nuo batų. Čia statybinės atliekos: gipso likučiai, mediena, plastikas, dažų kibirai, seni šviestuvai, santechnikos dalys, baldų pakuotės. Tai atskira darbo dalis — ir ji kainuoja.

Kodėl kiekvienas meistras negali susitvarkyti po savęs?

Atsakymas paprastas. Durų meistras išsiveža durų pakuotes. Santechnikas išsiveža vamzdžių likučius. Baldininkai išsiveža kartonus. Langų meistrai išsiveža senas dalis. Dažytojas susitvarko po dažymo. Viskas. Objektas švarus. Klientui ramu. Meistrai normalūs.

Bet dažnai būna kitaip: padarė, paliko, išvažiavo. O paskui kažkas kitas turi būti geras žmogus.

Tvarkingas objektas sutaupo pinigų

Tai ne tik principas — tai ekonomika. Kai kiekvienas meistras susitvarko po savęs, nereikia samdyti papildomo žmogaus, nereikia didelio konteinerio paskutinę minutę, nereikia mokėti dvigubai skubos tvarka. O kai viskas paliekama pabaigai — pasirinkimo nebėra. Ir tada tas ai, čia tik šiukšlės pavirsta į realias išlaidas.

Mes galime išvežti. Bet tai nėra nemokama.

Jeigu objekte reikia išvežti šiukšles — sakykite iš anksto. Mes galime įvertinti kiekį, pasakyti kainą ir suorganizuoti išvežimą. Bet tai turi būti atskiras punktas, o ne staigmena paskutinę dieną. Nes dažytojas nėra stebuklingas žmogus su nemokamu mikroautobusu, begaliniu laiku ir asmenine meile svetimoms dėžėms. Nors kartais taip atrodo.

Pagarba prasideda nuo paprastų dalykų

Geras remontas — tai ne tik gražios sienos. Tai tvarka, aiškūs susitarimai, pagarba kitų darbui ir atsakomybė už savo etapą. Padarei darbą — susitvarkei. Palikai šiukšles — pasakei, kas jas išveš. Nori, kad išvežtų kiti — susitari dėl kainos.

Be dramų. Be o mes galvojom. Be pilno mikroautobuso svetimų likučių. Nes jeigu kiekvienas išsivežtų bent savo dėžę, objekto pabaigoje nereikėtų ieškoti herojaus su mikroautobusu. O kol kas — kartais tas herojus būna dažytojas. Tik nuo šiol herojus dirba pagal sąmatą.